ANA DIN MOLDOVA de LUDMILA ALEXEI
9 November 2019
The Price for Velvet (Revolution)
9 November 2019

THE WAY, THE CROSSROAD, ALANIS AND ME

Radio documentary

Author: Vaida Pilibaitytė

Sound: Vaida Pilibaitytė, Adomas Zubė Editor: Vita Ličytė

Transcript translation editor: Benas Gerdžiūnas Length: 33’05’’

First broadcast: 2019-08-25

Synopsis

On August 23, 1989, around two million people in Lithuania, Latvia and Estonia joined hands to form a 600 km long human chain from Vilnius to Tallinn to demand freedom from the Soviet Union. This event – the Baltic Way – considered almost as symbolic as the fall of the Berlin Wall less than three months later that year.

Vaida, nine years old back then, stood there along with her grandmother, mother, father and younger sister. She felt that something is about to change in their lives, but was not quite sure what exactly – and how. Thirty years on, in this personal account of the events that followed, author

reflects on key moments, people and phenomena that shaped her “transition generation”.

How does a child understand that the political system is changing? What influence can your first encounter with a foreigner have? How did the new generation of journalists shape the concept of freedom after Lithuania regained independence?

  1. dalis BALTIJOS KELIAS

Automobilis atmo  

Tėvas: Be galo chaotiškas važiavimas. Ir atrodo, kad visi važiuoja į vieną pusę.

Archyvas atmo: Lietuva pajudėjo į Baltijos kelią…

Vaida: Tą dieną mes daugiausia praleidome automobilyje.

Tėvai: [Rūpėjo] tik kuo greičiau nuvažiuoti ir sustoti… Kuo greičiau nuvažiuoti… ir nesvarbu… niekas niekam nepypino. Sėdi, klausosi radijo, kokia tolimesnė informacija… Svarbiausia suspėti tam tikru laiku, kur buvo pasakyta, tą valandą nuvažiuoti į susitikimo vietą. Viskas.

Vaida: Tėtis už vairo, mama priekyje, o mes su sese ir močiute ant galinės balto „Žigulio“ sėdynės. Vaida: Ir toks labai šventės jausmas?

Tėvas: Šventės jausmas todėl, kad, įsivaizduok: kai važiuoja labai labai daug mašinų vienu metu. Visi su vėliavom, su tranzistoriais…

Mama: Pasipuošę.

Tėvas: Pasipuošę, ant mašinų vėliavos, pro langus iškištos… Mama: Vėliava tai būtinai buvo atributas.

Tėvas: Būtinai, taigi visi vežėmės tas vėliavas.

Archyvas atmo muzika

Vaida: Nuo Klaipėdos iki Pasvalio – apie pustrečio šimto kilometrų, maždaug trys valandos kelio. Bet dabar atrodo, kad tą dieną, prieš 30 metų, važiavome visą dieną, ilgai ir lėtai.

Tėvas: Jau kai atvažiavom laimingai, suspėjom, pasistatėm mašinas, išsirikiavom, laukėm ir paskui pamatėm – praskrido lėktuvas ir TOKIĄ didžiulę puokštę išmetė gėlių…

Mama: Staigmena buvo.

Tėvas: Ir toks džiaugsmas buvo, kad lėktuvas praskrido, pasveikino mumis, supranti. Vaida: Klaipėdiečiams Baltijos kelyje buvo skirtas 8 kilometrų ruožas už Pasvalio.

Part I BALTIC WAY

Car atmo

Father: It was an extremely chaotic drive. It seemed that everybody was driving in the same direction.

Archive atmo: Lithuania has departed to the Baltic Way..

Vaida: We spent most of that day in a car.

Parents: … To get there as fast as we can and to stand there. .. As fast as we can. Nothing else mattered. Nobody was using their car horns. They were sitting, listening to the radio, waiting for the next instructions. The most important thing was to get in time to the allocated spot. That was it.

Vaida: My dad was driving, my mum – next to him, me and my sister, and my grandma – in the back of our white “Zhiguli” [typical Soviet] car.

Vaida: The mood was kind of festive, wasn’t it?

Father: It was, because, imagine: many, many cars were on the road at the same time. Everybody had flags and radios…

Mother: All dressed up.

Father: Dressed up, cars with flags, pitched up through rolled-down the windows. Mother: The flag was a must.

Father: Of course, we all took those flags with us.

Archive atmo music

Vaida: The distance from Klaipėda [Lithuanian port town] to Pasvalys [a small town near the Latvian border] is around 250 kilometres, approximately a three-hour drive. But now it seems that on the day,30 years ago, we travelled long and slow.

Father: As we finally arrived, we made it on time, parked our cars, lined up, and waited. Then we saw a plane fly by and throw a HUGE bunch of flowers on us…

Mother: It was a surprise.

Father: It was such a joy that a plane flew by and greeted us this way, you know.

Vaida: Baltic Way participants from Klaipėda were allocated an eight-kilometer strip behind Pasvalys town.

Tėvai: Ir, matei, kai per televizorių kai rodo Baltijos kelio tas akimirkas, grynai panašiai kaip mūsų nuotraukoje, matei? Tiktai kai kur net iš abiejų pusių [kelio] stovėjo žmonės.

Vaida: Tėvai šiandien tiksliai nepamena, kur mes stovėjom.

Tėvas: Daugiau ką? Aš daugiau nieko neprisimenu. Tiek metų praėjo. Išsitrynė.

Projektorius

Vaida: Iš tos 1989 m. rugpjūčio 23 dienos išliko trys spalvotos skaidrės. Tėvas: Ne, man atrodo, kad daugiau neišliko.

Vaida: 8-tojo ir 9-to dešimtmečio fotoarchyvą mūsų šeima dabar susėda peržiūrėti labai retai.

Projektorius

Tėvas: Ssekančioje nuotraukoje bus labai gerai matyti. Vaida: Viena fotografija, galima sakyti, klasikinė.

Projektorius

Tėvas: Va!

Vaida: Saulėlydžio apšviestais veidais, viduryje kelio, išilgai skiriamosios juostos, driekiasi ilga žmonių grandinė.

Tėvas: Kur mes stovim?

Vaida: Nugara – į Maskvą, veidu – į Vakarus. Tėvas: Inga, Vaida…

Vaida: .Paryškink dar?

Vaida: Man – devyneri. Iš vienos pusės stoviu susikibusi su nepažįstama tamsiaplauke mergaite, o už kitos mane laiko močiutė.

Vaida: Tu fotografuoji.

Mama: Vaikai iš kraštų stovi: Vaida, močiutė, Inga.. Tėvas: Ai, teisingai, aš paveiksluoju. Manęs nėra.

Mama: Ir aš.

Projektorius

Vaida: O, šita! Žiguliukas, žiūrėk, „Klaipėda“ užrašyta.

Tėvai: When they are showing the Baltic Way footage on TV, it looks very much like in our photographs? Did you see? In some instances people were standing on both sides of the road, even. Vaida: My parents cannot remember now, where we stood exactly.

Father: What else? I cannot remember anything else. So many years have passed. It got erased.

Projector

Vaida: But there are three colour slides from that August 23, 1989. Father: No, i don’t think there is more.

Vaida: Nowadays, our family sits down to watch this photo archive of 1980s 90s very rarely.

Projector

Father: You will see it very clearly in the next one…

Vaida: One of the photographs can be considered a classic.

Projector

Father: There!

Vaida: Sunset on their faces, along the dividing line of the road, there is a long human chain. Father: Where are we?

Vaida: With our backs towards Moscow, facing the West. Father: Inga, Vaida…

Vaida: Can you make it more in focus?

Vaida: I am nine years old. I am holding hands with a strange girl on one side, and on the other – with my grandma.

Vaida: You are the one taking a picture.

Mother: Kids are standing on each side: Vaida, grandma, Inga… Father: Ah, right, I am taking a picture. I am not there.

Mother: And me.

Projector

Vaida: Oh, this one! Our “Zhiguli”, look, it says “Klaipėda”.

Tėvas: Taip. Kiekvienas miestas, iš kur kas važiavo, turėjo lenteles..

Vaida: Atrodau susirūpinusi, jaunėlė sesė ir močiutė šypsosi, o tėvai – euforijoj. Tėvas: Močiutė kokia laiminga… prieš 30 metų.

Projektorius

Mama: Tai [buvo] vienybės jausmas, koks dar….. Tėvas: Pakili nuotaika, atrodo, kad visi…

Mama: Nu džiaugsmas, vis tiek kažkokia stiprybė.

Tėvas: … visi susiliejom į vieną visumą, tiesiog kaip broliai, seserys.

Vaida: Kodėl tada buvau susirūpinusi, nepamenu. Bet pamenu automobilių žibintų virtinę tamsoje. Tada pavažiavę nuo pagrindinio kelio, susėdę „Žiguliuke“ laukėme nuslūgstančio eismo, ir žiūrėjome naujienas mažame kelioninio „Šilelio“ ekrane.

Vaida: Ar jūs galėjot patikėt, kad po pusmečio Lietuva bus nepriklausoma?

Tėvai: Niekas netikėjo.

Tėvas: Ne, kaip čia pasakyt? Netikėjo. Kažkur širdies gilumoj buvo tas tikėjimas. Kad eina viskas link persitvarkymo…

Mama: Nu bet dar toks netikras, tas jausmas. Tėvas: Kaip netikras?

Mama: Vistiek daug tų visokių nesąmonių buvo..

Tėvas: Ir suvažiavimas Sąjūdžio, ir vėliavos pakėlimas buvo…

Mama: Ir kas tau galėjo pasakyt, kad tai tikrai įvyks? Niekas negalėjo pasakyt…

Tėvas: Bet širdies gilumoj buvo, kad einam link nepriklausomybės. Tik negalvojom, kad taip staigiai, vieną dieną atsikelsim ir bus pasakyta, kad mes esame nepriklausomi. Bet kad link to ėjo tai jautėsi. Mama: Sąjūdis buvo, visi tie judėjimai.

Tėvas: Žmonės buvo vieningi. Mama: Vieningi.

Tėvas: Ir visi buvo labai ištroškę [laisvės] ir tos praeities labai nenorėjo.

Father: Yes. Everyone had title plates indicating where they are from.

Vaida: I look worried, my younger sister and grandma are smiling, while my parents are euphoric. Father: Grandma looks so happy… 30 years ago.

Projector

Mother: There was a sense of unity. What else.. Father: We were euphoric, there was this sense of… Mother: Joy, and some kind of strength.

Father: We felt like one, like brothers and sisters…

Vaida: I cannot remember why I was worried. But I remember a long line of car lights in the dark. Away from the main road, we sat in our car, waiting for the traffic jam to end, and watched evening news on a small portable TV.

Vaida: Could you believe that Lithuania would be independent in six months?

Parents: Nobody could believe that.

Father: Well, how do I put it? Nobody believed it. But deep down in our hearts there was this faith. That everything is moving towards a reform.

Mother: But this was not a real feeling. Father: What do you mean not real?

Mother: There was a lot of nonsense still.

Father: There was the Movement [Lithuanian organization seeking declaration of independence], the raising of the [national] flag [on the municipality building]…

Mother: But who could tell, that it would happen for sure? Nobody could.

Father: But deep down in the heart, we knew we were going towards independence. We just didn‘t think it would be so soon, that one day we will wake up and be independent. But you could feel it was going that way.

Mother: The Movement, and all… Father: People were united.

Mother: United.

Father: Everybody was very eager for it. We didn‘t want that past anymore.

  1. dalis SIBIRAS

Archyvas sausio 13 atmo

Vaida: Per tą patį miniatiūrinį „Šilelį“ 1991 metų sausio 13-osios rytą pamačiau ir [sovietų] tankus prie TV bokšto Vilniuje.

Tėvas: Kai čia šturmavo tą Vilnių, tą naktį tikrai baimės buvo daug. Kada sėdėjom ir stebėjom įvykius. Atsimeni Bučelytę žiūrėjom per televizorių?

Mama: Jo, jo visą naktį. Jūs jau miegojot.

Tėvas: Pro langą žiūriu: mašinos tik siuva, tik siuva. Nes buvo paskelbta: rinkitės, kas galit, atvažiuokit saugoti meriją. Autobusai vežė nemokamai į miesto centrą visus. Tada tikrai buvo didelė baimė. Aš pagalvojau: nu šakės, vieną kartą jau iš Sibiro parvežė, dabar tai jau 100 proc. vėl išveš.

Archyvas sausio 13 atmo Archyvas atmo muzika

Vaida: Sibiras nuo vaikystės man buvo labai aiškus mūsų šeimos istorijos atskaitos taškas. Apie jį žinojau iš močiutės pasakojimų apie tremtį. Kaip būdinga daugumai baisius dalykus išgyvenusių žmonių, ji turėjo savitą, tamsų humoro jausmą.

Archyvas atmo Lietuva, Latvija, Estija

Vaida: Kur yra tas močiutės sąsiuvinis?  

Vaida: Kai esi vaikas, Sibiras neatrodo baisiau už Haufo pasakas. Mama: Va čia, Vaida yra…

Vaida: Jos šiurpina, bet prašai dar ir dar, kol įsimeni visas detales. Todėl aš nepavargdavau klausinėti. Bet močiutė pavargdavo pasakoti. Susigraudindavo, ir pokalbiai nutrūkdavo, kartais įdomiausioje vietoje.

Tėvas: O kada jinai čia rašė visa šitą reikalą?

Vaida: Nežinau, matai skirtingais laikais, juoda, mėlyna [spalva], prisėsdavo ir parašydavo… sakė: aš turiu parašyt…

Vaida: Vienu metu ji bandė prisiminimus surašyti į sąsiuvinį. Bet, kaip galima spręsti iš kas keli puslapiai besikeičiančių rašalo spalvų, ir tai nebuvo lengva.

Part II SIBERIA

Archive Jan 13th atmo

Vaida: On 13th January 1991, I saw [Soviet] tanks by the Vilnius TV tower on the same portable TV. Father: When Vilnius [capital of Lithuania] was stormed [by the Soviet troops], that night we were in a lot of fear when we sat and watched events unfold. Remember Bučelytė [TV news host who stayed live until Soviet troops took over the Lithuanian radio and television] on TV?

Mother: Sure, all night. You kids were sleeping then.

Father: I look through the window: cars are passing by. Because there was a call for anyone who could come and guard the mayor‘s office. There were buses taking people to the city centre for free. There was so much fear. I thought: that‘s it, they got me back from Siberia once, this time we will be deported again, 100 percent.

Archive Jan 13th atmo Archive music

Vaida: Since my childhood, Siberia has been a very clear point of reference in our family‘s history. I have learned about it from my grandmother who used to tell me stories about deportations. Just like other terror survivors, she had a specific, dark sense of humour.

Archive atmo: Lithuania, Latvia, Estonia

Vaida: Where is that grandma‘s notebook?

Vaida: When you‘re a child, Siberia does not look more scary than fairy tales by Hauff. Mother: Here it is, Vaida…

Vaida: They are scary, but you can‘t get enough, until you memorize all the details. So I kept asking for more. But my grandmother would get emotional, tear up and the story would end abruptly.

Father: When did she write all this?

Vaida: I don‘t know, at different times, in black, in blue [ink]… she used to say ‘I have to do this‘.. Vaida: At one point, she tried to lay down all her memories in a notebook. But judging from the changing colour of ink throughout, this was not easy, either.

Vaida: „Iš Mosėdžio važiuojam brezentine mašina į Kretingą… Mašina neapdirbta, vėjas staugia pro ausis, o šaltis bučiavo veidą…“ Matai, kaip poetiškai rašo?

Atmo muzika

Vaida: Močiutės tremties aprašymas prasideda nuo pabaigos. 1960-aisiais, po 12 metų Tomske, ji grįžta į Lietuvą. Kartu su savo mama, seserimi ir vyru, mano seneliu, bei mažamečiu sūnumi, mano tėčiu.

Tėvas: Ir prisimenu Rusijos vaizdelį tokį: daugiaukštis namas, kampinis toksai, kampu. Vidinis kiemas. Tame vidiniame kieme visada būtinai suoliukas turi būti. Ir ant to suoliuko sėdi kokios penkios močiutės su skarelėm ir visos siemkas gliaudo.

Vaida: Jam atrodo, kad aš apie tuos dalykus žinau net daugiau už jį. Vaida: …Džiaugdavosi, kad pribuvo darbo vergų.

Tėvas: Močiutė Vaidai daugiau pasakojo negu man. Vaida: Nu nes aš ją klausinėdavau.

Tėvas: Aš vaikas kai buvau, jinai man nepasakojo kažiko. O kai užaugau, aš pats neklausinėjau. Kiek žinojau apie tą tremtį ir aš įsivaizdavau, kad man užtenka.

Atmo muzika

Vaida: Svarbiau nei tikslūs faktai apie jų gyvenimą Sibire, man atrodo tai, kad augau su žmogumi,

kuris žinojo, ką reiškia prarasti laisvę ir nepalūžti. Jau dveji metai, kai močiutės su mumis nebėra. Bet mano atmintyje ji gyva – darbšti ir bebaimė, prieš stribus ir Tomsko darbų vykdytojus atsikalbinėjanti moteris. Dienomis dirba statybose, o naktimis siuva sibirietėms sukneles. Rašinėja laiškus į Maskvą

dėl anglies kasykloje įkalinto senelio, užsisegusi odinį šalmą vairuoja motociklą, ir viena pati sau garsiai dainuoja liaudies dainas.

Vaida: ‘We drive in an open car from Mosėdis to Kretinga… [Towns in North West Lithuania] The wind is roaring through our ears and the frost was kissing our faces…’ See, how poetic is her writing? Atmo music

Vaida: The description of my grandmother’s deportation starts from the end. In 1960, after 12 years in Tomsk, Russia, she comes back to Lithuania. Along with her mother, sister and husband, my grandfather, and her toddler son, my dad.

Father: I remember Russia like this: a multi-storey building, inner backyard. A bench in a backyard is a must. And some five grandmas are sitting on that bench, munching on sunflower seeds.

Vaida: He says I know more than him about those times. Vaida: ‘They are happy that some labour slaves finally arrived.’ Father: Grandma talked to Vaida more than to me.

Vaida: Because I asked her more.

Father: I was a kid, she didn‘t tell me much. When I grew up, I didn’t ask. I thought that what I knew about deportations was enough.

Atmo music

Vaida: I think more importantly than the accurate facts about their life in Siberia, is that I was growing up next to a person who knew what it means to lose freedom and to survive. It’s been two years since she left us. But in my mind she is alive – hard working and fearless woman, talking back at the NKVD exterminators and Tomsk executives. During the day, she works in construction, while at night she tailors dresses for fellow Siberian women. She is writing letters to Moscow, asking for therelease of my grandfather, who is imprisoned at a coal mine. She wears a leather helmet when driving a motorcycle and, when in a good mood, sings folk songs by herself.

  1. dalis ATGIMIMO ŽENKLAI

Muzika spalis

Vaida: Visgi Baltijos kelias nebuvo pirmas ryškus tautinio atgimimo ženklas mano gyvenime.

Muzika spalis

Vaida: Gal 1987-aisiais, antroje klasėje, raudonų vėliavų fone, pionieriai mušė būgnus, o jų vadovė į uniformą man įsegė plastikinę spaliuko žvaigždę su jaunojo Lenino atvaizdu.

Muzika spalis

Vaida: Tuo metu nesupratau, kodėl namie tėvai nelabai džiaugėsi. Lenino galvų juk buvo pilna visur – mokyklos aktų salėje ant sienos, ant atviručių su pagyrimais už gerą pasirodymą dailyraščio konkurse ir ant milžiniškos statulos prie „Klaipėdos“ viešbučio.

Muzika spalis

Vaida: Man mokykloj šventė ir aš galvoju, o kodėl jūs nesidžiaugiat? Ir kada kažkaip jūs aiškino, kad, maždaug, čia tokie netikri dalykai, ne ta valdžia…

Tėvas: Neprisimenu.

Vaida: Nepamenat jūs šito?

Tėvas: Ne-a.

Atmo Atgimimo muzika

Vaida: Bet antros klasės fotosesijos nuotraukoje aš segiu kažką kita.

Fotorėmelis

Mama: Pažiūrėk, kažką parodys…

Vaida: Į šitą uniformą. Čia yra antra klasė. Kas čia prikabinta?

Tėvas: Tėtis įdėmiai įsižiūri ir ima kelti savo versijas. Mama: O čia geras klausimas.

Tėvas: Čia yra žinai, kas? Anksčiau būdavo labai madinga… Mama: … visokie žaisliukai.

PART III INDEPENDENCE

Music October

Vaida: Baltic Way was not the first time I got to experience signs of the independence movement in my life.

Music October

Vaida: Around 1987, in second grade, against the backdrop of red flags and drumming pioneers, I got a plastic badge in the shape of a star attached to my uniform. It had Lenin’s image in the centre. Music October

Vaida: At the time, I did not understand why my parents were not overjoyed. Lenin’s portraits were ubiquitous – on the wall of our school’s assembly hall, and on greeting cards, handed in for good performance at the handwriting contest. There was a gigantic Lenin’s statue near hotel “Klaipėda”. Music October

Vaida: It was a big day at school and I was wondering, why are you not happy? I remember you trying to explain that these are not the real things, not the right government…

Father: I cannot remember. Vaida: Nothing about this? Father: Nope.

Atmo Independence music

Vaida: However, an official second grade photo shows me with a different kind of badge.

Frame

Mother: Look, she wants to show something.

Vaida: This uniform. This is second grade. What is it? Father: Dad takes a close look and starts taking guesses. Mother: That is a good question.

Father: You know what? These used to very popular. Mother: All sorts of toys.

Tėvas: Labai madinga – Bitlai, ar dar kažkas.. Mama: Jo, jo… Tokie apvalūs skardiniai ženkliukai.

Tėvas: Mes segėdavom būdavo metalinis ženkliukas ir ant jo padaryta nuotrauka… arba Bitlų… kažkas iš tų Vakarų… grupių.

Mama: Muzikantų.

Vaida: Bet čia tikrai ne Bitlai! Čia Vytautas Didysis, kurį tu man įsegei vietoj spaliuko ženkliuko. Plastmasinis, savadarbis, su Vytauto ženklu.

Tėvas: O iš kur aš jį buvau gavęs?

Vaida: Ir sakai: čia, nešiosi dabar šitą. Pažiūrėk, čia tautinė juostelė…

Tėvas: Tautinė juostelė, taip. Vaida: Nu ne trispalvė, bet…

Tėvas: Bet vistiek, įsivaizduok, tais metais, tokią juostelę užkabinom?

Vaida: Bet svarbiausia Vytautas Didysis. Ir manęs mokykloje visi klausinėjo, ką tu čia prisisegei? Kiti juk nešiojo spaliuko ženkliuką, o aš nešiojau Vytautą Didįjį.

Tėvas: Tpfu.

Atgimimo muzika

Tėvas: Pyktis ant tos esamos valdžios buvo. O kad jinai supranta ar nesupranta, šito tikrai aš net nepagalvojau. Aš garantuotai sąmoningai iškabinau tą spaliuko ženkliuką ir prikabinau Vytautą (kad to nebus, o bus šitas) ir net nepagalvojau, kad tau gali mokykloje ir blogai būti, kad mane gali mokykla iškviesti… Galėjo pilnai…

Muzika Šaukiu aš tautą…

Vaida: Taip be didelių paaiškinimų, palengva, Vytautas su Vyčiu, Gediminas su gediminaičių stulpais ir įvairių formų bei formatų trispalvės – ženkliukų, lipdukų, plakatų pavidalu padengė mūsų

prieškambario sienas, telefono aparatus, „Žigulio“ skydelius ir mano atminimų sąsiuvinių puslapius.

Muzika Šaukiu aš tautą…

Father: Very popular, the Beatles, and such… Mother: Right, these round metal badges…

Father: We used to wear them, a metal badge with a hand-made photograph… of the Beatles or some other Western… band.

Mother: Musicians.

Vaida: But these are not the Beatles for sure! This is Vytautas the Great [ruler of the Grand Duchy of Lithuania in XV century]. You gave it to me instead of “The Little Octobrist” badge. It was plastic, hand-made Vytautas.

Father: Where did I get it?

Vaida: And you said: from now on, you’ll be wearing this. Look, this is also a traditional ribbon…

Father: A traditional ribbon, yes. Vaida: Not in national colours, but…

Father: Nonetheless, imagine, at that time, we gave you this sort of ribbon?

Vaida: But most importantly, this was Vytautas The Great. Everybody was asking me at school, what kind of badge is this? They were wearing the Little Octoborist’s star, while I had Vytautas The Great. Father: Phew.

Independence music

Father: It was the anger at the current government. Whether she understood or not, this I didn’t take into account for sure. I must have taken off the Littlen Octobrist badge and replaced it with Vytautas without considering the consequences for you at school, or that they may call me, which they could have.

Independence music

Vaida: This way, without much explanation, little by little, Vytautas and Vytis, Gediminas and his columns [historical figures and heraldic symbols] and national flags in all shapes and sizes – badges, stickers, posters – gradually covered the walls of our hallway, telephone sets, “Zhiguli” panels and my notebooks.

Independence music

Mama: Vis tiek jau buvo judėjimas. Žinojo, kad žmonės ne be reikalo čia… Vaida: Nu bet vaikam paaiškint?

Tėvas: Aš…. paprasčiausiai yra toks dalykas. Ne vaikų čia reikalas buvo, o suaugusiųjų ir man atrodo todėl aš nieko..

Mama: Nesiplėtei.

Tėvas: Nesiplėčiau ir man atrodo, kad nieko neaiškinau, kadangi jūs vaikai buvot. Mama: Kad nesuprasit.

Tėvas: Nu supranti, jūs vaikai. Penki metai, septyni metai. Labai daug irgi nepaaiškini.

Mama: Mūsų taigi buvo (ir jūsų) knygos taigi sovietiniu pagrindu. Visai kitokia buvo mokyklos ta programa. Tos dainos visos apie spaliukus, kur dainavot.

Vaida: Daržely apie Leniną pristatyta lentynose buvo.

Mama: Nu, tai apie ką kalba? Taigi visur buvo pumpuojamas ta nesąmonė, marazmas.

Muzika Laisvė

Vaida: Gal ir mažos, bet ne kurčios ir ne aklos. Su sese girdėjom nuolat įjungtą radiją, kur sukosi ilgesingos dainos apie laisvę. Kartu su tėvais žiūrėjom „Atgimimo bangą“, ir kvėpavom tuo pačiu nerimu, laukimu ir permainomis persunktu oru.

Muzika Laisvė

  1. dalis MOKYKLA

Fx

Muzika Roxette

Vaida: O tuo metu mokykloje mes pratinomės prie to, kad sovietinius simbolius keičia tautiniai. Lenino galvos ir raudonasis pionierių kampelis vieną dieną dingo kartu su jų vadove. Rusų kalbos pamokos liko, bet aktualesnė dabar buvo anglų – M-1 dainų ir MTV laidų vedėjų kalba.

Muzika Roxette

Vaida: Tik dėstyti jos nebuvo kam. Mokytojai susirado perspektyvesnius darbus versle, o mums liko drovūs filologijos studentai. Bet ir tie ilgai neužsibūdavo.

Mother: The Movement was ongoing. They knew that this is all for a reason… Vaida: But how do you explain it to children?

Father: I… there’s the thing. It’s not childrens’ business, it’s adult business and that is why I didn’t… Mother: … go into details.

Father: I didn’t go into details, I think I didn’t explain anything because you were kids. Mother: … and wouldn’t have understood.

Father: You see, you were kids. Five, seven years old. You cannot explain much.

Mother: Our books, and your [school] books were Soviet style. This was the kind of school curriculum. All those songs about Little Octobrists you were singing.

Vaida: We had stories about Lenin on the bookshelves in the kindergarden. Mother: That is what I am talking about. We were all being fed all that nonsense. Independence music

Vaida: Perhaps we were little, but we were not deaf or blind. Me and my sister, we were listening to the same radio constantly playing nostalgic songs about freedom. We sat beside our parents watching TV shows about independence and breathed the same air, soaked in anxiety, anticipation and change.

Independence music

PART IV SHCOOL

Fx

Music Roxette

Vaida: In the meantime, at school, we were getting used to the Soviet symbols being replaced by national ones. Lenin’s heads and the red pioneers’ corner disappeared one day along with their

leader. Russian language classes remained, but English was more relevant now – the language of M- 1 [popular commercial radio station] and MTV.

Muzika Roxette

Vaida: Teachers were in short supply. They often found more promising jobs in business, while we were left with shy philology students. But even they didn’t stay long.

Vaida: 1995-aisiais, į mūsų klasę atėjo nauja anglų kalbos mokytoja.

Aimee: Just walking in. And I think everyone stood up. You know, and then they sat down. And then just…

Fx

Aimee: Silence. And no smiles. Like, everyone sitting and staring.

Vaida: Ji pamena, kaip mes pašokom pasisveikindami ir įsistebeilijom į atvykėlę akmeniniais veidais. Aimee: Yeah… I was kind of like: oh.

Muzika Roxette

Vaida: Aimee, Taikos korpuso savanorė iš Amerikos, pati atrodė kaip ką tik nužengusi iš MTV: su sunkiais batais, ilgu hipišku sijonu, šokančio skeleto tatuiruote ant kojos ir plačia šypsena veide. Aimee: So really it wasn‘t a desire to go to Lithuania per se…

Vaida: Vos baigusi universitetą, ji atvyko į ką tik atsikūrusią Lietuvą pasidalinti patirtimi, kurios – kaip dabar juokdamasi pripažįsta – nelabai turėjo.

Aimee: I think I was young myself. I was not particularly educated about Eastern Europe or the Soviet Union…

Vaida: Pirmiausia pamatė, kad ši šalis nepanaši į Rumšiškių liaudies buities muziejų, kaip įsivaizdavo. Aimee: So my vision of Lithuania was the equivalent of. I thought I would be coming to, you know, a village – very remote. I didn‘t really have a very good idea of what I would be coming to.

Vaida: Greitai tapo aišku ir tai, kad iš mūsų anglų kalbos vadovėlio nebus naudos.

Aimee: Do you remember the book – the Soviet books – the Stasiulevičiūtė books? What was it? By the time the sun set, the young pioneers had returned home… It was so funny. It was such a bad text book. So that was the only thing I was given for a curricullum to work with that first year. So I would go home at night and be looking at this and thinking: what in the world… trying to remember what didI teach? That book was… do you remember seeing it? One was brown, one was green… 

Stasiulevičiūtė… Yeah I guess I just had this very naive idea…

Vaida: In 1995, we got a new English-language teacher.

Aimee: [I remember] Just walking in. And I think everyone stood up. You know, and then they sat down. And then just…

Fx

Aimee: Silence. And no smiles. Like, everyone sitting and staring.

Vaida: She remembers how we jumped up to greet her, and just kept staring with blank faces. Aimee: Yeah… I was kind of like: oh.

Muzika Roxette

Vaida: Aimee, a Peace Corp volunteer from America, looked like she walked right off MTV herself: with heavy shoes, long hippie skirt, a dancing skeleton tattoo on her shin, and a wide smile.

Aimee: So really it wasn‘t a desire to go to Lithuania per se…

Vaida: A new university graduate, she came to newly independent Lithuania to share her experience that, as she admits now, she didn’t really have.

Aimee: I think I was young myself. I was not particularly educated about Eastern Europe or the Soviet Union…

Vaida: First, she saw that this country does not look like the museum of Rumšiškės [open air ethnographic museum in Lithuania], as she’d imagined.

Aimee: So my vision of Lithuania was the equivalent of Rumšiškės. I thought I would be coming to, you know, a village – very remote. I didn‘t really have a very good idea of what I would be coming to. Vaida: Soon it became clear that the English textbooks we had were of no use either.

Aimee: Do you remember the book – the Soviet books – the Stasiulevičiūtė books? What was it? By the time the sun set, the young pioneers had returned home… It was so funny. It was such a bad text book. So that was the only thing I was given for a curricullum to work with that first year. So I would go home at night and be looking at this and thinking: what in the world… trying to remember what did I teach? That book was… do you remember seeing it? One was brown, one was green… 

Stasiulevičiūtė… Yeah, I guess I just had this very naive idea…

Vaida: Aimee sako, kad tikėjosi anglų kalbos mokyti tiesiog kalbėdamasi su mumis apie įvairiausius dalykus.

Aimee: Which of course was completely unrealistic!

Vaida: Tik kad mes nesileidome į kalbas. Nelabai mokėjome anglų ir įdomiau buvo tarpusavyje lietuviškai spėlioti, kodėl šį rytą Aimee į klasę atėjo šlapiais plaukais?

Aimee: I was stared at all the time. I think initially I stuck out like a sore thumb. With my bright red jacket, just a way I dressed, coming to school with wet hair. That was carry over from university, where you wake up, you take a shower in the morning, just informality. Americans are very informal, at least when you‘re a student in college. So I was coming straight from that culture to the school culture. So it just did not occur to me.

Vaida: Mokytoja nepasidavė ir ieškojo vis naujų būdų mus prakalbinti: perstatė klasės suolus ratu ir atsinešė spalvotą kamuoliuką.

Aimee: Ah, I think I remember what the breakthrough was! I think “question ball“. Do you remember “question ball”?

Vaida: Oh, only now I remember.

Aimee: Do you remember? I think “question ball“ was my breakthrough…

Vaida: The bean bag?

Aimee: Yes! The bean bag. We would stand in a circle… “Question ball” was to practice who what where when how and how to form questions. But also it was a way to get new information… and you all… do you remember doing this? You had to ask each other questions also. Which I hope maybe gave you the opportunity to get to know each other a little better as well.

Vaida: Aimee sako, kad niekad nepamirš, kaip ledą tarp mūsų pralaužė diskusija apie tai, ar gyvenimas gali būti meno kūrinys.

Vaida: Aimee says she thought she would teach us English just by talking to us about different things.

Aimee: … which of course was completely unrealistic!

Vaida: The only thing is that we didn’t feel like talking to her. We didn’t know English very well, and anyway, it was more fun to discuss among ourselves in Lithuanian, why is it that Aimee came to class with wet hair in the morning?

Aimee: I was stared at all the time. I think initially I stuck out like a sore thumb. With my bright red jacket, just a way I dressed, coming to school with wet hair. That was carry over from university, where you wake up, you take a shower in the morning, just informality. Americans are very informal, at least when you‘re a student in a college. So, I was coming straight from that culture to the school culture. So it just did not occur to me.

Vaida: But our teacher didn’t give up and kept looking for new ways to make us open up: she rearranged the desks into a circle and brought a colourful beanbag to the class.

Aimee: Ah, I think I remember what the breakthrough it was! I think “question ball“. Do you remember “question ball”?

Vaida: Oh, only now I remember.

Aimee: Do you remember? I think “question ball“ was my breakthrough…

Vaida: The beanbag?

Aimee: Yes! The bean bag. We would stand in a circle… “Question ball” was to practice who, what, where, when, how, and how to form questions. But also it was a way to get new information… and you all… do you remember doing this? You had to ask each other questions also. Which I hope, maybe gave you the opportunity to get to know each other a little better as well.

Vaida: Aimee says she will never forget the ice-breaker discussion on whether life can be a work of art.

Aimee: Maybe I personally was thinking on that topic, so I was decided to ask you: can you make your life a work of art? And somehow everybody got very involved in the process. Even to the point were Andrius (who did not speak English very well) was hitting Gabriele so that she would translate what he wanted to say to me. And I loved it. And I guess I really realized the power of a topic. If you get a good topic, someone would try to communicate no matter what.

Music Ironic

Vaida: Pamenu, kaip klausymo pratyboms Aimee atsinešė kasetinį grotuvą. Reikėjo matyti mūsų veidus, kai iš jo užgrojo Alanis Morisette.

Music Ironic

Vaida: Užduotis buvo kartu bandyti suprasti ir išrašyti dainos „Ironic“ žodžius lentoje. Vaida: I don‘t remember Stasiulevičiūtė, but I remember Alanis Morisette…

Aimee: Oh yes, yes!

Vaida: So “Jagged little pill“ is my Stasiulevičiūtė of English language class. Aimee: Yes ok, ok excellent, yes. I think I was trying everyt trick in a trade… Music Ironic

Aimee: Sometimes I wonder how or if you learned any English from me…

Vaida: „Kartais galvoju, ar jums apskritai iš mano pamokų buvo kokios nors naudos“, sako Aimee. Ji gal ir neįtarė, ko mes mokomės, jos pamokose. O mes neįtarėme, kad bandydami vieni kitiems

paaiškinti, ko iš mūsų nori amerikietė mokytoja, patys mokėme ją lietuvių kalbos ir kultūros…

Music Ironic

Vaida: Neįtarėme, kad kol pati prakalbo lietuviškai, ji Klaipėdoje jautėsi labai vieniša.

Aimee (lietuviškai): Nebuvo, kad jūs buvot priešai. Bet žinai, tais pirmais metais man kiekvieną dieną buvo: reikia pasiruošt ir eit į mokyklą. O antrais metais jau buvot draugiškesni, pradėjo santykiai

atsirasti. Pradėjau žiūrėti į jus visus su kažkokiu „fondness“ [meilumu]. Ir apskritai… oh, [buvote] šiltesni, draugiškesni. Kuo labiau tą kalbą išmokau, tuo geriau galėjau suprasti ir matyti visą tą

kontekstą. O be kalbos, be supratimo, „in culture shock“, aš gal ne viską galėjau suprasti ir įžiūrėti.

Aimee: Maybe I personally was thinking on that topic, so I was decided to ask you: can you make your life a work of art? And somehow everybody got very involved in the process. Even to the point were Andrius (who did not speak English very well) was hitting Gabriele so that she would translate what he wanted to say to me. And I loved it. And I guess I really realized the power of a topic. If you get a good topic, someone would try to communicate no matter what.

Music Ironic

Vaida: I remember how Aimee brought a cassette tape player to the English listening class. You should have seen our faces when she hit play and it was Alanis Morisette.

Music Ironic

Vaida: The task was to listen together and transcrive the lyrics of her song “Ironic“ on the blackboard.

Vaida: I don‘t remember Stasiulevičiūtė, but I remember Alanis Morisette…

Aimee: Oh yes, yes!

Vaida: So “Jagged little pill“ is my Stasiulevičiūtė of the English-language class. Aimee: Yes ok, ok excellent, yes. I think I was trying everytrick in a trade… Music Ironic

Aimee: Sometimes I wonder how,or if you learned any English from me…

Vaida: “Sometimes I wonder how or if you learned any English from me…”, Aimee says. She may have had no idea what we were learning in her classes. While we had no idea that by explaining our American teacher’s tasks to each other, we were ourselves teaching her our language and culture Music Ironic

Vaida: We didn’t suspect that until she was able to speak Lithuanian, she was feeling very lonely herself.

Aimee (in Lithuanian): It was not that you were my enemies. But you know, that first year all I did was just get ready for classes and go to school. The second year you became more friendly, a relationship started to emerge. I started looking at you with fondness. And in general… you were warmer, friendlier to me. The more I learned the language, the more I could understand and see the whole context. Without the language and understanding ”in culture shock,“ I could not understand many things.

Fx kava  

Vaida: You will see, I am a bit of a coffee geek..

Aimee: Yes, that‘s all right…

Vaida: Dabar Aimee į Lietuvą sugrįžta kiekvieną vasarą. Po daugiau kaip 20 metų, verdant kavą pas mane Vilniuje, mums nebereikia jokio „klausimų kamuoliuko“.

Fx kava  

Vaida: Pasak jos, mokykloje aš buvau tyli ir dažnai jai likdavo tik spėlioti, ką galvoju. Aimee: Oh… Vaida is thinking…?.. I felt you were a harder one to get to…

Vaida: Aš sakau, kad turbūt buvau įsitempusi, nes man, pirmūnei, sunkiai sekėsi suprasti, ką greitakalbe dainuoja ta Alanis Morisette….

Fx foto

Vaida: So I have…. Mes gal galime nuotraukas pavartyti lietuviškai kalbėdamos?

Vaida: Nei kalbos, nei kultūros barjero tarp mūsų šiandien neliko. Vaida: Tai čia kai man buvo 16-ka… Tai čia panašūs metai..

Aimee: Jo.. O žinai, ką? Mintyse jūs man vis dar taip ir atrodot. Man yra labai sunku patikėt, kad jūs esat suaugę žmonės.

Vaida: Liko tik jausmas, kad ten, 1996-ųjų Klaipėdoje mūsų galvose įsirašė keletas esminių gyvenimo, o gal veikiau išgyvenimo besikeičiančiame pasaulyje, principų. Kad pritapti svetimoje aplinkoje gali

būti sunkiau nei būti savimi. Kad gerumas gali būti stipresnis už taisykles ir discipliną. Kad mes,

lietuviai, laikome save labai svetinga tauta, bet čia atvykę svetimšaliai galbūt jaučiasi visai kitaip. Aimee: Although I ultimately ended up trying to adjust and accommodate, and adapt, and fit in as best as I could. In some ways… There is no way not to be different. It is okay to be different. Maybe showing that example that it is okay to have diversty in a way people are, was an important lesson. Things changed so much over the time I was here. Even when we left in 2003. Before I had people turn away from me in shops. I would be speaking to them in Lithuanian and they would just turn away from me and not talk to me. Sometimes, I would stay in my apartment the whole weekend and not come out. Because it was exhausting to be noticed.

Fx coffee

Vaida: You will see, I am a bit of a coffee geek.

Aimee: Yes, that‘s all right…

Vaida: Aimee is visiting Lithuania every summer now. More than 20 years on, as we are making coffee in my kitchen in Vilnius, we don’t need any “question ball”.

Fx coffee

Vaida: She says that back in school I was quiet and often she was left guessing what was in my head. Aimee: Oh… Vaida is thinking…?.. I felt you were a harder one to get to…

Vaida: I tell her that perhaps, as an overachiever, I was nervous to admit I struggled to understand the lyrics of Alanis Morisette.

Fx foto

Vaida: So, I have.. Perhaps we can go through the photos wile talking in Lithuanian?

Vaida: There is no culture, no language barrier left between us. Vaida: Here I am 16. This must be the same year.

Aimee (in Lithuanian): Yeah.You know what?. In my mind you still look the same. I still cannot believe that you are adults now.

Vaida: What is left is a feeling that back then, in Klaipėda of 1996, we both learned several key principles of survival in the modern world. That fitting in can be harder than staying true to yourself. That kindness can be more powerful than rules and discipline. That we, Lithuanians, like to think of ourselves as very hospitable nation, but foreigners may feel entirely different here.

Aimee: Although I ultimately ended up trying to adjust and accommodate, and adapt, and fit in as best as I could. In some ways… There is no way not to be different. It is okay to be different. Maybe showing that example that it is okay to have diversty in a way people are, was an important lesson. Things changed so much over the time I was here. Even when we left in 2003. Before I had people turn away from me in shops. I would be speaking to them in Lithuanian and they would just turn away from me and not talk to me. Sometimes, I would stay in my apartment the whole weekend and not come out. Because it was exhausting to be noticed.

Vaida: Gyvendama Lietuvoje Aimee suprato, kad niekad čia nepritaps, kad ir kaip besistengtų. Jai lietuviai net tai pasakė į akis. Ir tas suvokimas ją išlaisvino. Bet kalbos ir tapatybės klausimai jai

neduoda ramybės iki šiol.

Aimee: I could not be a Lithuanian no matter what. And somebody eventually told me that to my face: no matter how hard I learned Lithuanian… you can never. Which is interesting. If I do my PhD, I am very interested in issues dealing with language and identity. What makes you..? Why one person would be a Lithuanian or not a Lithuanian even though they were born here, and they were raised here, and they speak Lithuanian, but they are not Lithuanian. I am very much interested in issues

dealing with that. I could never completely fit in, so at some point you‘re like „Oh whatever“. And that just becomes a freedom. When you‘re not worrting, just doing your thing.

Music Ironic

Vaida: Baigdama savo dvejų metų misiją Klaipėdoje, atsisveikinimui Aimee man padarė Alanis Morissette kasetės kopiją. Dar užtruko, kol pradėjau suprasti tų dainų žodžius ir jų prasmę.

Paauglystės garso takelis buvo permainingas, kaip ir pirmasis šalies nepriklausomybės dešimtmetis.

Fx

  1. dalis ŽINIASKLAIDA

Fx LRT archyvas 1998

Vaida: Kai 1998-taisiais pabaigus mokyklą teko rinktis, ką studijuoti, žurnalistika man atrodė ypač prasmingas pasirinkimas. Tiek Lietuvos radijo, tiek televizijos eteryje – mačiau naują jaunų, drąsių ir sąžiningų žurnalistų kartą, kuri nuožmiai ir ryžtingai demaskavo melą ir ieškojo tiesos.

Fx LRT archyvas 1998:

Rytis: Tas mikrofonas iš tikrųjų buvo kažkas tokio. Tarsi vartai į pasaulį. Tu tikrai gerai suvokdavai, kad kažkas tavęs klauso.

Fx LRT archyvas 1998: „Paskutinės kryžkelės“ tema: kiek galima pasitikėti Lietuvos žiniasklaida? Vaida: Tarp jų buvo Lietuvos radijo ir televizijos laidos „Paskutinė kryžkelė“ vedėjai Raigardas Musnickas ir Rytis Juozapavičius.

Rytis: Mes tikrai labai tikėjom, kad galim kažką pakeisti pasaulyje…

Vaida: While living in Lithuania, Aimee realized that she will never fit in, no matter how hard she was trying. Lithuanians told this to her face. And it liberated her. But she keeps wondering about language and identity.

Aimee: I could not be a Lithuanian no matter what. And somebody eventually told me that to my face: no matter how hard I learned Lithuanian… you can never [become Litbuanian]. Which is interesting. If I do my PhD, I am very interested in issues dealing with language and identity. What makes you..? Why one person would be a Lithuanian or not a Lithuanian even though they were born here, and they were raised here, and they speak Lithuanian, but they are not Lithuanian. I am very much interested in issues dealing with that. I could never completely fit in, so at some point you‘re like, “oh whatever“. And that just becomes a freedom. When you‘re not worrying, just doing your thing.

Music Ironic

Vaida: Before leaving Klaipėda, Aimee made me a copy of Alanis Morisette album tape. It took a while longer before I could easily understand the lyrics and their meaning. The soundtck of my teen years was as erratic as the first decade of my country’s independence.

Fx

PART IV MEDIA

Fx LRT ARCHIVE 1998

Vaida: In 1998, when graduating from high school, I had to decide what to study futher, and journalism seemed to be very meaningful choice. Both on the Lithuanian radio and TV (LRT), I saw a new generation of young, brave and honest journalists, fiercely fighting to uncover the truth.

Fx LRT ARCHIVE 1998

Rytis: The microphone was a big thing. A sort of gateway to the world. You truly realized that someone is listening to you.

Fx LRT ARCHIVE 1998: Our topic today is: how trustworthy is Lithuanian media?

Vaida: Raigardas Musnickas and Rytis Juozapavičius, two hosts of a popular Lithuanian radio and TV show “The Last Crossroad”, were among them.

Rytis: We really believed that we can change something in the world.

Vaida: Tada aš norėjau būti kaip jie.

Rytis: Keitėsi sistema. Tai kas kaustė geležim, [buvo] paremta ginklu, staiga pasitraukė, užleisdamas vietą naujai energijai. Tos ankstyvosios žurnalistikos didelis tikėjimas vaidmeniu, kuris tau

paskiriamas, didelis tikėjimas visais proceso dalyviais, galimybe sukurti tą dialogą ir buvo ta psichinė energija, kuri nudažė kitaip. Kas dabar iš laiko perspektyvos gal atrodo kitaip.

Fx LRT archyvas 1998:

Rytis: Ponia Joana jūs buvote viena iš tų, kuri dalyvavote sociologinėje apklausoje ir į klausimą, ar pasitikite žiniasklaida, atsakėte teigiamai.

Joana: Taip, visai teisingai. Rytis: Kodėl jūs taip padarėte?

Joana: Padariau taip, nes nebuvo beveik pasirinkimo. Klausimai kažkiek tendencingi. Atsakyti

„ne“ būtų dar baisiau. Suprantat? Tuomet išeitų, kad aš ja nepasitikiu.

Vaida: Kaip tuomet rašė savaitraštis „Kalba Vilnius“, „Paskutinė kryžkelė“ į Lietuvos radiją „įsiveržė kaip lokomotyvas, nustumdamas į šalį kitas laidas“. Pasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida buvo

neįtikėtinose aukštumose, o konkursai stojant į žurnalistiką – milžiniški.

Rytis: Mums atrodė, kad viskas yra įmanoma. Ir kad ta „Paskutinė kryžkelė“, nuoširdžiai, kada mes kūrėm pavadinimą – dabar skamba naiviai – bet mes tikėjom, kad bus laida, kurioje galų gale

paaiškės tiesa. Ir tas tikėjimas, jis silpnėjo su laidom. Gal kėlė desperaciją, kad nepaaiškėja taip, kaip mums atrodė. Bet to tikėjimo buvo labai daug.

Vaida: Radijo pokalbių šou idėją Rytis sako parsivežęs iš Jungtinių valstijų.

Rytis: Mokiausi Bruklino koledže 1994-aisiais ir atlikau praktiką WBAI radijo stotyje Manhetene. Ten pastebėjau, kaip laisvai žmonės šneka. Iš viso tas pokalbių radijas, ta žodžio laisvė jų – man pasirodė, kad wow.

Vaida: Vėliau šio formato jis mus mokė Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute.

Vaida: I wanted to be like them.

Rytis: The system was changing. What was based on iron force and weapon, was replaced by a new kind of energy. That early wave of journalism had a great belief in its designated role, there was a lot of trust in a possibility to build a common space for dialogue. This must have been a mental energy which coloured everything, and that it’s why it looks different today.

Fx LRT ARCHIVE 1998

 Rytis: Madam Joana, you were one of those who took part in a survey and when asked whether you trust the media, answered positively.

 Joana: Yes, I did.

Rytis: Why did you do that?

Joana: I did so, because there were no othe options. The questions seemed biased. It would be worse to say “no”. You understand? This would mean I don’t trust them.

Vaida: According to the media reports at the time, “The Last Crossroad” stormed into the airwaves of the Lithuanian Radio and pushed away the other shows. Trust in Lithuanian media was all-time high, and competition among those who wanted to study journalism was enormous.

Rytis: We thought that everything was possible. We thought that this show – and honestly when thinking about the title, even though it sounds naïve today – we believed that this would be the show, which would finally uncover the truth. This belief was fading with each broadcast. We became more and more desperate, when we realized that it is not happening. But we had a lot of faith.

Vaida: Rytis brought back the idea of a radio talk show from the USA.

Rytis: I was studying in Brooklyn college in 1994 and while there, I was an intern at the WBAI radio station in Manhattan. I noticed how free the discussions are on air. Altogether, the radio talk and the freedom of speech made a great impression on me.

Vaida: Later he taught this format to us students of the Journalism Insitute at the Vilnius University.

Rytis: Kai sugrįžau, Lietuvos radijuje nežinau, ar buvo toks formatas. Gal buvau vienas iš pirmųjų,

kuris leido žmonėms skambinti ir tiesiog šnekėt su jais. Bent jau mano kolega Raigardas sakė, kad jį nustebino tas formatas, nes jisai mane pakvietė eiti dirbti į „Paskutinę kryžkelę“, tai jo idėja. Jam, pasirodo, patiko tie tokie keisti pokalbiai su žmonėm. Tai aš tą girdėjau Amerikoje per radiją ir

bandžiau tai imituot, kaip man atrodė teisinga.

Fx LRT archyvas 1998:

Rytis: Jūrate, kaip jūs vertinat Lietuvos nacionalinį radiją ir televizją. Žmonės šneka, kad tai yra propagandos mašina.

Jūratė: Taip ir yra. Rytis: Kodėl?

Jūratė: Tai parodė visa ta istorija su generaliniais direktoriais. Tai parodė visos tos politinės batalijos, kurios vyko paskutiniu metu.

Rytis: Žodžiu, jūs skeptiškai žiūrite į tai, kas šnekama per mūsų radiją ir rodoma per mūsų televiziją?

Jūratė: Ne į visas laidas, bet į televiziją tai tikrai.

Vaida: Kritiška diskusija apie tai, kiek atsikūrusios Lietuvos žiniasklaida yra išties laisva, tada, prieš dvidešimt metų, nebuvo dažnas reiškinys. Atrodo, kad tai nelabai pasikeitė.

Rytis: Dirbdamas „Transparency International“ suvokiau, kad žmonės, kurie dirbo LRT, jie buvo smarkiai atitrūkę nuo kitos žiniasklaidos…

Vaida: Kuria prasme?

Rytis: Aš nesuvokiau, kad kad žiniasklaida gali būti tiek korumpuota. Aš nesuvokiau to masto. Man tas paaiškėjo gerokai vėliau. Būtume tada žinoję, būtume gal kažką pakeitę.

Fx grotuvas 

Rytis: I am not sure if the Lithuanian radio had this sort of format when I got back. I might have been one of the first to let listeners just call in and talk to us. My colleague, Raigardas, was the one who invited me to work on “The Last Corssroad” together. He was very impressed by this new way of talking to the listeners on air. I learned it from the American radio and tried to copy it the way I thought was right.

Fx LRT ARCHIVE 1998:

Rytis: Jūrate, what is your opinion of the Lithuanian National Radio and Television? People say it is a kind of propaganda machine.

Jūratė: That is true. Rytis: Why?

Jūratė: Look at the whole story with the executive direcors. All those recent polictical fights. Rytis: In orther words, you are sceptical of what you hear on our radio and what you see on our TV?

Jūratė: Not all shows, but TV shows for sure.

Vaida: Critical debate about the media freedom in newly independent Lithuania was not very common back then, 20 years ago. It seems that nothing much changed today.

Rytis: When [later] working for “Transparency International” , I realized that people who worked for the LRT were somewhat disconnected from other media.

Vaida: In what way?

Rytis: I didn’t realize that media can be so corrupt. I had no idea about the scale of it. This I realized much later. Should we have known back then, maybe we would have done something [about it?[]. Fx player

Vaida: Po daugybės metų, savo paauglystės fonotekoje netyčia randu kasetę su užrašu „Nirvana“.

Fx grotuvas 

Vaida: B pusėje – baisus miksas iš to, ką anuomet grojo komercinės radijo stotys. O A pusėje – LRT archyve, regis, neišlikęs, beveik prieš 20 metų mano pačios darytas „Paskutinės kryžkelės“ įrašas iš radijo eterio.

Fx LRT archyvas 2000: paklausykime žmonių…

Vaida: 2000-ųjų kovą laidos dalyviai svarsto, ką Lietuva pasiekė per 10 nepriklausomybės metų.

Fx LRT archyvas 2000: 

            Rytis: Iš Kauno mums paskambino ponia Stasė. Labas rytas.

            Stasė: Labas rytas.

            Rytis: Ponia Stase, jūs sakote esanti nusivylusi nepriklausomybe, kodėl?

Stasė: Taip, aš jos labai norėjau ir labai laukiau. Aš jau esu pagyvenusi. Po karo ėjo gyvenimas vis geryn ir geryn. O dabar, po nepriklausomybės, mes visi suprantam, ir visi tie svečiai kurie yra radijuje, žino, kad dabar eina blogyn ir blogyn. Kainos kyla…

Vaida: Nors praėjo du dešimtmečiai, tiek pašnekovų mintys, tiek emocijos skamba panašiai kaip šiandien.

LRT archyvas 2000: 

Rytis: Ponas Antanas iš Vilniaus. Labas rytas! Antanas: Laba rytą.

Rytis: Antanai, ar šventė rytoj jums? Antanas: Taip, man tikrai šventė.

Rytis: Bet ar galėjom pasiekti daugiau?

Antanas: Be abejo. Aš manau, kad kaip ir visi pradedantieji ir, ko gero, mūsų šalis padarė kažkiek klaidų. Aš ypatingai, kaip ir ko gero visi žmonės, tas klaidas ir jaučiu. Galbūt labiau negu tą laimę, kurią davė nepriklausomybė.

Rytis: Kokias klaidas, Antanai?

Vaida: Many years later, when going through my highschool discography, I come across a cassette tape with a note “Nirvana”.

Fx player

Vaida: On Side B – a horrible mix of what was on commercial radio stations at the time. But, side A has a bootleg recording of “The Last Crossroad”, a live radio broadcast from about the 20 years ago. Fx LRT ARCHIVE 2000: lets listen to the people…

Vaida: It’s March of 2000, and participants of the show are discussing what Lithuania managed to achieve in 10 years of independence.

Fx LRT ARCHIVE 2000: 

            Rytis: Madam Stasė is calling us from Kaunas. Good morning.

            Stasė: Good morning.

            Rytis: Madam Stasė, you disappointed with the independence, why?

Stasė: Yes, I wanted it so much, and I was was waiting for it so much. After the war, the life was improving. Now, after the independence, we all understand, and your radio guests understand, that it is going worse. The prices are increasing…

Vaida: Two decades on, it seems tha the sentiments of those callers have not changed much.

Fx LRT ARCHIVE 2000: 

            Rytis: Mister Antanas from Vilnius. Good morning!

            Antanas: Good morning!

Rytis: Will you be celebrating tomorrow? Antanas: Yes, for sure.

Rytis: But could we achieve more?

Antanas: Of course. Just like all the beginners, I recon, our country has made some mistakes. Just like everybody perhaps, I do feel those mistakes. Maybe even more than the happiness which independence brought to us.

Rytis: What kind of mistakes, Antanas?

Rytis: Ten stengdavausi sukurti tokią įvairovę. Kad būtų, pavyzdžiui, už, prieš, už, prieš – jeigu keli

skambučiai. Prieš, prieš, už. Būtinai. Nes tavo indėlis į tą laidą yra, kad tu išleisi žmogų į eterį. Sukursi jam tokį rėmelį praktikuoti jo žodžio laisvei.

Vaida: Rytis Juozapavičius sako, kad dabar eteryje ieškotų ne to, kas žmones skiria, bet kas jungia. Rytis: Nežinau, iš kur net idėja tokia atsirado, kad laimi stipresnė idėja. Niekas nelaimi.

Vaida: Arba idėja, kad viskas yra juoda-balta.

Rytis: Jo. Juoda-balta. Pagrindinis klausimas turėjo būti, kaip fasilituoti diskusiją apie visiems priimtinus tikslus. Mes vesdami tas laidas neturėjome žalio supratimo apie tai, kas yra geras

valdymas. Tik gerokai vėliau aš supratau, ko iš tikrųjų man reikėjo klausti visų tų ministrų. Su tom žiniom, kurias aš turiu dabar, jei grįžčiau atgal laiko mašina ir, tarkim, ministras sakytų: okei, tai čia mes pagerinsim Lietuvos gyventojų sveikatą. Puiku, sakyčiau. Kaip tai matuosite?

Fx LRT archyvas 2000

Vaida: Žurnalistiką jis paliko maždaug prieš dešimtmetį. Netrukus po to, kai jo vadovaujamas

„Transparency International“ Lietuvos skyrius pradėjo viešai kalbėti apie galimus žiniasklaidos korupcijos atvejus.

Rytis: Man atrodo, kad Lietuvos žiniasklaidai be galo trūksta savirefleksijos. Tu turi būti žurnalistas,

dirbti tą darbą ir imtis lyderystės ir drąsiai kalbėti apie tai, kas vyksta. Aš jaučiu, kad ašneturiu teisės. Palikęs šią bendruomenę, nenoriu atsigręžti.

Vaida: Mane labiausiai įkvėpęs žurnalistas ir mokytojas Lietuvos žiniasklaida yra nusivylęs.

Rytis: Aš džiaugiuosi, kad buvo labai daug gerų dalykų. Kad padarėme didžiulę pažangą, man atrodo.

Gal reikėjo dar drąsiau ir aiškiau kalbėti apie tuos pačius žiniasklaidos korupcijos dalykus? Čia pat

suprantu, kad dar daugiau jausmų nemalonių būčiau patyręs. Jie veikia tave netgi destruktyviai. Bet vis tiek tiesa yra svarbu. Bet koks virsmas prasideda nuo tiesos pripažinimo.

Rytis: I was trying to create some diversity. [Opinions] For instance, for, against, for against – if there are several callers. Against, against, for. Definitely. Because your role in the show is to put this person on air, to create a little window to practice his freedom of speech.

Vaida: Rytis Juozapavičius says that today on air instead of looking for things that divide people, he would be looking for those that bring the people together.

Rytis: I don’t know, who came up with the idea that the strongest idea should win. Nothing wins. Vaida: Or that everything is black and white.

Rytis: Yeah. Black and white. The key thing should have been to facilitatea discussion about mutually acceptable goals. Back then we had not even slightest idea about what is good governance. Only later I realized what I should have been asking all those ministers. With this knowledge that I have today, if I could travel back in a time machine, and a minister was saying: okay, so we will improve the health of Lithuanian residents. I would say: fine, how will you measure it? 

Fx LRT ARCHIVE 2000

Vaida: He left journalism around a decade ago. Soon after “Transparency International” Lithuania, which he led at the time, started publicly bringing up aledged cases of media corruption.

Rytis: In my view, Lithuanian media realy lacks self-reflection. [In order to do it] You have to be a journalist, be employed as a journalist and take leadership to speak up about what is happening. I feel I have no right [to do this]. After I left this community, I do not want to look back.

Vaida: My teacher, thejournalist who insiperd me the most, is disappointed by the Lithuanian media. Rytis: I am happy about many good things that happened. We made huge progress, I think. Perhaps we could have been even more brave and more clear about these media corruption cases? At the same time, I understand that there would have been even more unpleasant feelings. They can be destructive. Nonetheless, the truth is important. Any kind of transformation begins by acknowledging the truth.

  • dalis PABAIGA

Baltijos kelio minėjimas

Vaida: Prieš 30 metų Vilnių ir Taliną sujungusi milijoninė žmonių grandinė, kurioje stovėjau ir aš,

prasidėjo Katedros aikštėje. Minint tą sukaktį, čia įrengta milžiniška radijo imtuvų instaliacija. Žvelgiu į ją iš tolo, iš matau latvišką VEF-ą, panašų į tą, kurį turėjome ir mes. Per Atgimimą iš jo sklindantis

Lietuvos radijas tuomet vienijo, įkvėpė, drąsino ir ramino.

Baltijos kelio minėjimas

Vaida: Šitame radijuje dirbu jau daugiau kaip dešimt metų. Žiniasklaida šiandien pasitiki perpus mažiau žmonių, negu tada, kai stojau į žurnalistiką.

Baltijos kelio minėjimas, Fx Aimee LRT

Vaida: Būdama Vilniuje, kartu su kita mano mokyklos drauge, į LRT užsuka mano buvusi mokytoja Aimee.

Vaida: O tu nesutiktum, kad Aimee kalba labiau kaip išvykusi dipukė… 

Draugė: Visiškai!

Vaida: …nei amerikietė išmokusi lietuvių? Tikrai kaip Amerikos lietuvė ji…

Aimee: Ačiū. Man du kartus buvo, kai priėjau kažko paklausti ir manęs klausia: gal jūs Amerikos lieutvė. Aš sakau: ne, bet ačiū..

Vaida: Aimee sako, kad po pirmojo mūsų pokalbio, vis galvoja apie laisvę. Aimee: Bet klausyk, aš norėčiau užduoti klausimą…

Vaida: Ir paklausia manęs: ką laisvė reiškia man? Tada aš suprantu, kad neturiu trumpo ir aiškaus atsakymo, tinkančio Facebooko grotažymei.

Muzika

Vaida: Manau, kad esu laisva kelti klausimus apie laisvę per nacionalinį radiją. Suvokiu, kad Sibiras man nebėra vienintelis kalėjimo simbolis, atėjęs iš vaikystės. Dažnai neviltį ir nerimą man net labiau kelia atskirtis, kurią matau Lietuvoje, ekologinė krizė pasaulyje ir įsivaizduojamas kalėjimas mūsų galvose. Apie tai, kiek esu laisva, tenka galvoti kone kas dieną.

Muzika

PART V END

Baltic Way anniversary atmo

Vaida: 30 years ago, the two-million strong human chain connecting Vilnius and Tallinn started in Cathedral Square. To mark the anniversary, a gigantic radio set installation was built there. As I look at it from a distance, I see it take a shape with the Latvian VEFs, a similar type of radio receivers which we also had. During the years of independence movement, the Lithuanian radio that we listened on it, was inspiring, encouraging and soothing.

Baltic Way anniversary atmo

Vaida: It’s been more than 10 years since I work here. Half as many people trust the media compared to the time when I was applying for journalism studies.

FX atmo Baltic Way, Aimee LRT

Vaida: When visiting Vilnius, along with my other highschool friend, Aimee comes to visit me at the LRT.

Vaida: Would you agree that Aimee sounds like a Lithuanian DP [displaced person] from the US?

Friend: Totally!

Aimee (in Lithuanian): Thanks. It happened to me twice, when I approached someone and they asked me: are you Lithuanian from America? And I said: no, but thank you.

Vaida: Aimee says that since our first talk, she keeps thinking about freedom. Aimee (in Lithuanian): But listen, I would like to ask you…

Vaida: She asks, what does freedom mean to me? And I realize that I do not have a punchline answer similar to a Facebook hashtag.

Music

Vaida: I think I am free to ask questions about freedom on the national radio. I realise that Siberia is no longer a singe symbol of freedom that I carry on from my childhood. I am also anxious about social and economic exclusion in Lithuania, ecological crisis in the world and prisons inside our own heads. The truth is, I find myself thinking about the extent of my freedom nearly every day.

Music

Audio clips from LRT archive:

“Ir ateis ta diena. Baltijos kelias”. TV documentary, LRT, 1989. “Okupuoti, bet nenutildyti”. TV documentary, LRT, 1991.

“Paskutinė kryžkelė”. Radio and TV talk show, LRT, 1998. “Paskutinė kryžkelė”. Radio and TV talk show, LRT, 2000.

Music excerpts:

“Spalis ir spaliukai” by Liepaitės “Lietuva” by Kipras Mašanauskas

“Šaukiu aš tautą” by Vytautas Kernagis “Laisvė” by Eurika Masytė

“How Do You Do!” by Roxette “Ironic” by Alanis Morissette “Sliver”by Nirvana

“Dream A Little Dream Of Me” by The Mamas & The Papas

“Bunda jau Baltija” by Viktors Zemgals, Žilvinas Bubelis, Tarmo Pihlap “Dėl tos dainos“ by Laimis Vilkončius

Cover photo: Vaida Pilibaitytė

LRT RADIJAS

Cultural Programs Office Tel. +370 5 236 3084

E-mail: dokumentika@lrt.lt

S. Konarskio str. 49, Vilnius LT-03132 LITHUANIA

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *